„ŽYDROSIOS  VILTIES“  PRAKEIKIMAS

Gražuolis deimantas buvo pavogtas iš šventyklos  Indijoje  16 –to a. viduryje. Manoma, jog ten jis puošė Budos statulą – kaip trečioji akis. Žyniai prakeikė vagis, o prasidėjusi deimanto kelionė po pasaulį – nežadėjo nieko gero. Kaip dabar paaiškėjo, prakeikimas veikė visus akmens šeimininkus  nuo 1668 metų  iki šių dienų. Tais senais laikais keliautojas Žakas Batistas Tavernje parvežė jį iš Indijos karaliui Liudvikui XIV.

Tavernje buvo pirmoji brangakmenio auka. Po dovanos įteikimo, jis iškeliavo į Rusiją, pakeliui jį sudraskė vilkai.

Karalius Liudvikas peršlifavo briliantą. Nuo šiol „Žydroji viltis“, svėrusi 112 karatų, sulieknėjo iki 67 karatų, tačiau  dėl to jis tapo stulbinančio grožio briliantu. Karalius jį labai mėgo ir nešiojo ant kaklo parištą žydru šilkiniu kaspinu. Netrukus Liudvikas XIV buvo nužudytas.

Su laiku akmuo atsirado tarp karalienės Marijos Antuanetės brangenybių. Visiems žinoma jos mirtis ant ešafoto, o grafienė Lambal, kuriai karalienė dažnai duodavo panešioti deimantą, buvo sutrypta minios.

Po revoliucijos „Žydrąją viltį“ kartu su kitomis karalių brangenybėmis, pavogė Polis Mjetonas. Vagį greitai sučiupo, brangenybes surado, tačiau briliantas dingo kaip į vandenį. Polį nužudė kameros „draugai“.

Kurį laiką apie akmenį nieko nebuvo girdėti. Po kelių dešimtmečių jis pasirodė Anglijoje, kur  briliantą nusipirko karalius Georgas IV. Jis atidavė akmenį peršlifuoti garsiems Olandijos meistrams. Rezultate „Žydroji viltis“  suliesėjo iki 45,5 ct., tačiau  jo žėrėjimas tapo dar ryškesnis.

Karaliaus Georgo gyvenimas ritosi žemyn. Jis paskendo skolose. Po  staigios paslaptingos mirties – akmuo buvo parduotas aukcione. Brangenybę nusipirko žymus Londono kolekcininkas Tomasas Houpas .

Pats Houpas, palikęs didelius turtus paveldėtojams, numirė savo mirtimi, sulaukęs garbingo amžiaus. Tiesa, niekas nematė jo dėvint briliantą ar juo didžiuojantis. Tačiau palikuonys greitai turtus iššvaistė, viskas buvo parduota varžytinėse. Briliantą nusipirko brangenybių pirklys, kurio laivas tais pačiais metais nuskendo pakeliui į Singapūrą. Visi galvojo, kad „Žydroji viltis“ taip pat. Tačiau paaiškėjo, jog prieš išplaukdamas pirklys padėjo jį viename Paryžiaus banke.

Štai tada akmenį įsigijo jaunas Kartje, žymios juvelyrų dinastijos atstovas. Ilgai ieškojo pirkėjo, tačiau niekas nenorėjo prakeikto deimanto. Kartą, po dešimties metų, viename priėmime išgirdo nuobodžiaujančios poniutės postringavimus: „ieškau deimanto, kuris būtų prakeiktas…“

Kartje tą patį vakarą pristatė „Žydrąją viltį“ ir priklaupęs prieš Eveliną Maklin, jauną milijonierę amerikietę, išklojo baisią  akmens istoriją. Maklin  brangenybė patiko, tačiau, sukritikavusi jo apsodą, išplaukė į Niujorką. Kartje nesėdėjo sudėjęs rankų,- įstatė briliantą  į naują kolje, apsupdamas  jį daugybe baltų  deimantų.

Ėjo   1911–ieji metai. Kovo mėnesį  atplaukęs į Niujorką Kartje  vėl priklaupė prie Evelinos kojų.

Šį kartą gražuolė negalėjo atsispirti „Žydrosios vilties“ žavesiui, kuris dabar švietė  švelnia žydrai – violetine ugnele, tokia  kaip jos suknelė. Sutapimas buvo lemtingas.

Edvardas Maklinas paklojo už brangenybę tais laikais negirdėtai didelę sumą: 180 tūkstančių dolerių   ir pats sužavėtas pirkiniu, iškilmingai įteikė jį žmonai.

Štai nuo šio laiko galima aprašyti kiekvieną  brangakmenio dieną. Evelina  jį dievino, niekada nenusiimdavo. Nuolatinis puikavimasis akmeniu erzino anytą. Edvardo motina nuolat bambėdavo, kad akmuo: “šviečia kaip numirėlis“. Kartą, šeimai susirinkus prie pietų stalo, anyta demonstratyviai uždengė marčios pečius šaliu. Tačiau  jam nuslinkus, briliantas piktai suspindo lig šiol niekam nematyta violetine ugnele. „Žydrasis velnias“ – aiktelėjo moteris ir apakinta užsidengė akis. Sekančią dieną motina sunkiai susirgo, jokie gydytojai negalėjo nustatyti ligos. Po kelių dienų mirdama, maldavo Evelinos atsikratyti akmens. Greitai numirė ir mylimas Evelinos brolis.

Sunerimusi moteris nunešė kolje į bažnyčią, su ašaromis maldaudama kunigo pašventinti „Žydrąją viltį“ ir nuimti prakeikimą . Kunigas, paėmęs akmenį, patikino, jog velnias čia niekuo dėtas. Žmonės vogė, žudė, norėdami jį  užvaldyti  ir briliantas sukaupęs tokią energiją, ją dabar atiduoda. Kai kunigas pakėlė kryžių, staiga trenkė žaibas ir prasidėjo audra. Evelina su siaubu akyse stebėjo, kaip akmuo pabalo – tapo baltas kaip ledas.

Po ceremonijos, parnešusi kolje, uždarė jį į seifą, prisiekusi sau daugiau jo nedėvėti. Tačiau, po kelių bemiegių naktų, Maklin vis dėlto atidarė futliarą ,-„Žydroji viltis“ praradusi savo violetinį atšvaitą, liūdnai, blausiai spindėjo, kėlė gailestį. Moteris vėl pradėjo dėvėti brangenybę.

Maždaug po metų, viename priėmime, Evelina įprastu judesiu palietė kaklą ir nustėro,- įprastoje vietoje brangakmenio nebuvo. Viską metusi, puolė namo. Įbėgusi į miegamąjį, rado devynerių metų sūnų  žaidžiantį akmeniu. Rytojaus dieną berniukas vos išėjęs iš namų, pateko po mašinos ratais.

Po laidotuvių, sielvarto palaužta Evelina paskambino Kartje į Paryžių. Priekaištaudama juvelyrui ji papasakojo, kiek mirčių įvyko šeimoje paskutiniu metu. Kartje priminė jai apie pačios norą įsigyti prakeiktą deimantą. Tačiau niekas negalėjo paguosti moters, kaltės jausmas neapleido nei dieną nei naktį.

Negalėdama atsitokėti moteris, keletą savaičių praleido bibliotekoje, ieškodama atsakymų į kankinančius klausimus. Tai ką ji sužinojo, vartydama senus laikraščius, sukėlė dar didesnį siaubą.

Pasirodo, jog bankininko Houpo proanūkis, kad išsigelbėtų nuo bankroto, pardavė akmenį prancūzui Žakui Kole. Šis greitai išprotėjo ir nusižudė. Briliantą įsigijo rusų kunigaikštis Ivanas Kanitovskis, padovanojęs jį meilužei, varjete šokėjai Lorens Lade. Tačiau sužinojęs apie šios neištikimybę, kankinamas pavydo nušovė ją spektaklio metu. Briliantas spektaklio metu buvo prisegtas  šokėjai prie juosmens. Kunigaikštį tą patį vakarą rado subadytą  gatvėje,- jis mirtinai nukraujavo. Po to akmenį nusipirko turkų sultonas Abdulas Hamidas, padovanojęs jį mylimajai sugulovei, tačiau greitai pykčio apakintas, nužudė jaunąją gražuolę. Pats buvo pakartas.

Maklin, apimta  nerimo, puolė ieškoti pirkėjo nelaimingajai brangenybei. Tačiau laikas bėgo, o akmens su tokia „šlove“ niekas nenorėjo. Tada sena moters auklė, negrė patarė jai ignoruoti deimantą, negarbinti jo, nenešioti, nesižavėti, elgtis kaip su paprastu daiktu ir taip atimti jam galią.

Nuo to laiko kolje uždėdavo šuniui , tikėdamiesi, kad šis jį pames. Palikdavo sode ant suolelio, pokylio metu – rūbinėje. Tačiau prabėgo metai, o „Žydrosios vilties“ taip niekas ir nepavogė. Briliantas, kad ir kaip mėtomas pakampėmis, vis tiek atsirasdavo.

Po kurio laiko, atsitokėjusi  Evelina, pagimdė dukterį. Tačiau bandymai parduoti „Žydrąją viltį“ buvo nesėkmingi,- pirkėjas taip ir neatsirado, nors per tą laiką jis intensyviai buvo išstatomas aukcionuose.

Įtarusi vyrą Edvardą neištikimybe – išvijo jį iš namų, greitai išsiskyrė ir susigražino mergautinę pavardę. Labai greitai jo vadovaujama leidykla bankrutavo, o jis pats atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, kurioje 1941 metais numirė.

Ėjo 1946-ieji metai. Evelinos dukra, didžiausias jos džiaugsmas ir pasididžiavimas augo panaši į motiną. Tokio pat patrakusio, drąsaus, nesutramdomo būdo, išradinga ir linksma ji  viskuo panėšėjo į motiną jaunystėje. Tačiau netruko pasklisti kalbos apie  priklausomybę narkotikams . Sulaukusi 25 erių mergina mirė perdozavusi narkotikų.

Evelina, apie jos mirtį sužinojo iš laikraščių. Beje tuo metu ji ir vėl nenusiimdama nešiojo deimantą

Netekusi dukros, moteris ištisomis naktimis klaidžiodavo po miestą. Prislėgta sielvarto, persišaldė  ir gavo stiprų plaučių uždegimą. Evelina atsisakė bet kokio gydymo.

Po jos mirties ,visos  brangenybės  kartu ir „Žydroji viltis“ buvo parduoti aukcione.

1949 metų balandį viską nupirko briliantų karalius Garis Vinstonas. Nusprendęs nepasilikti sau prakeiktojo brangakmenio 1959 metais padovanojo jį nacionaliniam Smitsonovskio  muziejui Vašingtone. Atrodo –  pačiu laiku,- nes žmogus, rūpinęsis  dovanojimo ir pervežimo reikalais, žuvo autoavarijoje. Vos tik „Žydroji viltis“ įsikūrė muziejuje, buvo bandymų briliantą pavogti. Spauda vėl plačiai aprašinėjo tragiškas, baisias  mirčių istorijas.

Kartą vagims pavyko . Tačiau vieną  iš karto sugavo, jis staiga mirė kameroje, nespėjus apklausti. Jo bendrininkas, persigandęs pats atnešė akmenį į policiją, prašydamas apsaugoti nuo prakeikimo. Netrukus jis išprotėjo. Tai buvo paskutinė akmens auka.

Nuo 1960 tųjų metų „Žydroji viltis“ saugiai  ir ramiai ilsisi muziejuje.

Mokslininkai, susidomėję jo istorija, ne kartą  brangakmenį tyrinėjo. Ištyrę akmenį,- nustatė, jog nukreiptas į briliantą ultra-violetinis spindulys, netgi keletą minučių šviečia kaip įkaitinta anglis.

Tačiau argi tai galėjo paskatinti visų mirčių ir nelaimingų atsitikimų seką. Argi tai nuostabaus mineralo kaltė, kad žmonės, apakinti jo grožio  ir noro turėti,  gėrėtis , garbinti be saiko puikuotis,

• vogė, žudė, darė nusikaltimus ? Šio nelaimingo brangakmenio istorija tik dar kartą patvirtina gyvenimo trapumą  , žmogaus godumą  ir amžintųjų vertybių puoselėjimą.

Papildymas „ Žydrosios  vilties prakeikimui“

Japonų mokslininkai, susidomėję didžiųjų brangakmenių nelaimių chronologija,- pradėjo tyrinėti

jų šlifavimo būdus ir apdirbimo formas. Jie nustatė, kad žmogaus sveikatai gali būti pavojinga trikampio arba piramidės formos apdirbimas. Būtent tokią formą turi Žydroji viltis, kartais vadinama Hope.

Taigi prieš įsigydami brangakmenį kurio svoris daugiau negu 10 ct – būkite atsargūs. Mokslininkai nustatė kad koncentruodamas ir akumuliuodamas žmogaus energiją tokio dydžio brangakmenis sustiprina ne tik gerąsias bet ir blogąsias  žmogaus charakterio  savybes : godumą, žiaurumą, veidmainiavimą, išdavikiškumą .

Kai kurie tyrinėtojai mano jog pastoviai papuošaluose ypač žiede  daugiau negu 5 ct  briliantą nešioti pavojinga. Tai kol kas mokslo neįrodyta, jie remiasi nelaimingųjų brangakmenių „žudikų“

Istorijomis. Tačiau turint omenyje, jog ši tanki ir stipri medžiaga, kuri akimirksniu sukaupia  informaciją  ir niekas nežino, kaip ir kada ir dėl kokių paskatų ji bus panaudota, gėriui ar blogiui ,- tikrai verta suklusti.

Parengė gemologė  Alma Dūdienė