Atsargiai – padirbiniai

Atsargiai – padirbiniai

Atsargiai – brangakmenių padirbiniai

Šiandieną padirbiniai tai ištisa industrija. Kopijuoja ir padirbinėja  viską: brangią aparatūrą, garsių dizainerių rūbų kolekcijas, rankines , avalynę ir t.t. Be abejo  auksą ir kitus brangius metalus ir žinoma  brangakmenius.

Taurieji mineralai – prabangos prekė nuo seniausių laikų buvo alchemikų taikinyje. Ištisus šimtmečius , nuolat buvo mėginama juos padirbinėti. Bet chemijos bei fizikos pasiekimai brangakmenius susintetinti leido tik 19 amžiaus pabaigoje. Dirbtinai išauginti safyrus , smaragdus, briliantus taip, kad juos galėtų atskirti tik ekspertas – daugelio mokslininkų svajonė.

Tuo tarpu archeologai Egipto kapavietėse rasdavo nemažai spalvoto stiklo  amuletų, vėrinių , apyvokos gaminių bei kitokių dirbinių.Spalvotas stiklas buvo plačiai paplitęs Romėnų laikais. Dar Plinijus vyresnysis rašė, jog karbunkulai ( rubinai, safyrai) masiškai padirbinėjami  iš stiklo ir nurodė metodus , kaip atskirti tikrus akmenis nuo falšo. Be kita ko , jis pirmasis  paminėjo ir plačiai išnagrinėjos taip vadinamą “tripleto” metodą. (Juo meistriškai naudojosi Rusijos juvelyrai nuo 18 a. iki pat revoliucijos) “Tripleto” bei “dupleto” būdu primityviai ant stiklo ar kitokio pagrindo klijuodavo veidrodį, norimos spalvos dažų sluoksnį ir vėl šlifuotą stiklą. Ir štai tau ponia – opalas, topazas, ametistas ar kitas akmuo. Be abejo toks apšlifuotas  “brangakmenis” buvo įdedamas į uždarą apsodą, kad metalas uždengtų jo šonus. “Tripleto” apgavystė išaiškėdavo tik prasitrynus arba sulūžus apsodui.(metalui) Iki to praeidavo dešimt , neretai ir daugiau metų. Šiandieną, paėmus į rankas tokį dirbinį,- reikia atiduoti pagarbą ir stebėtis to meto auksakalių meistriškumu bei išradingumu.

Po revoliucijos bolševikai uždraudė padirbinius tiek iš metalo , tiek iš mineralų.

Nustatė griežtus prabų standartus ir įvedė valstybės kontrolę juvelyriniams gaminiams. Išpopuliarino taip vadinamą “rusišką” raudonąjį 585,583,353 žemesnių prabų auksą ir leido dėti į jį sintetinius rubinus ,safyrus ir kitus padirbinius. Per visą sovietinės imperijos laikotarpį, serijinėje gamyboje retai pasitaikydavo natūralių rubinų bei safyrų.Tačiau visi briliantai ,- puikūs, natūralūs, nepriekaištingo švarumo, apdirbimo bei kokybės.Be abejo Rusija turtinga mineralais, įvairiais metalais šalis,- brangakmenių gavybą vystė ir juvelyrikos meną plėtojo. Tačiau  patys gražiausi deimantai , aleksandritai , korundai buvo prieinami tik partiniam elitui.

Pigus , žemesnės prabos raudonas auksas taip užsifiksavo žmonių samonėje, jog atrodė, kad kita aukso spalva nėra tikra, gadina papuošalą. Natūralu, nes be  baltos ir raudonos , geltonojo metalo nelabai kas matė, turėjo bei nešiojo.

Bet grįžkime prie brangakmenių.

Didelis perversmas įvyko 1892 metais, kai žymus prancūzų chemikas M.A.Vernelis sukūrė metodą,  dirbtiniu būdu auginti sintetinius rubinus. Vėliau patobulinus taip pat ir safyrus, aleksandritus  bei špinelius.Netrukus šis išradimas  sukrovė Verneliui milžiniškus turtus ir buvo pritaikytas pramoninėje gamyboje.

Maždaug tuo pat metu rusų mokslininkas Čiochralskis sukūrė savo metodą, kuris buvo pavadintas jo vardu. Vernelio bei Čiochralskio metodais auginami dirbtiniai kristalai yra labai  panašūs į natūralius brangakmenius. Identifikuoti juos gali tik ekspertas specialių filtrų bei prietaisų dėka. Žinoma energetinės vertės jie neturi jokios kaip ir bet koks dirbtinis ,bižuterinis kristalas. Brangakmeniai, kuriuos gamta kūrė milijonus metų turi tikrą išliekamąją piniginę vertę bei teigiamą poveikį žmogaus organizmui.

Netrukus ,patobulinus minėtus metodus buvo pradėti auginti dirbtiniai berilai bei smaragdai.   Vėliau  išrasti “hidrotermalinis” bei “fliuso”  metodai , kurie pasižymėjo ypač dideliu našumu pramoninėje gamyboje.

Taigi turimi močiutės “smaragdų “ ar “rubinų” jeigu jų amžius nesiekia pora šimtų metų ,- kokybė pakimba ant didelio klaustuko.

Deimantams pasisekė šiek tiek daugiau.Nors aprašymai apie jų padirbinius pasirodė apie 1800 metus, bandymai pradėti gamybą ilgai buvo nesėkmingi.

1809 metų Rusijoje, spaudoje pasirodė straipsniai, kuriuose smulkiai buvo aprašomas būdas: kaip pasigaminti deimantus.Jame siūloma 30 valandų kaitinti kalnų krikštolą su siera. Žinoma dabar tokie siūlymai kelia šypseną,- geriausiu atveju gautum bespalvį drumstą stiklą. Tačiau tuo metu svarstymai šia tema skambėjo rimtai ir įtikinamai. Visi stengėsi. 1828 metais pagaliau pavyko nustatyti deimanto cheminę sudėtį.

Visame pasaulyje mokslininkai, nepriklausomai vienas nuo kito skelbė aprašymus ir rezultatus apie bandymus išgauti deimantus. Labiausiai sekėsi  vėlgi prancūzams.Kanjaras de Laturas (Cagniard de Latur)1851 metais Prancūzų mokslo akademijai pristatė 10 triūbelių, kurios atrodė kaip peršviečiama gana skaidri medžiaga su priemaišomis, turėjo deimanto spindesį ir buvo kietesnėuž kvarcą. Patyrinėjus paaiškėjo, kad jas lengvai braižo kitas briliantas. Akademija medžiagą įvertino kaip silikatus.

1881 metais panašų rezultatą gavo kitas prancūzas Ganėjas (Hannay). Be akademijos, keletą vienetų  davė garsiam to meto briliantų specialistui Šampinji, kuris pateikė išvadas : 1) Kristalai brėžia linijas ant visų metalo plokštelių, patys išlikdami nepažeisti/ 2) Kristalai pasižymi pačiu skaidriausiu vandens švarumu, turi blizgesį kaip brilianto… Iš to sekė verdiktas : “sintetiniai  deimantai”,- sukėlęs didžiausią paniką   to meto juvelyrų tarpe.

Tačiau laikas bėgo, o nei pats Ganėjas nei kiti mokslinkai nesugebėjo pakartoti bandymo ir gauti panašų rezultatą.

Epopėją, aprašant bandymus, galima būtų tęsti ilgai. Tačiau netgi perkopus 1901 metus , kalbos apie bandymus pradėti pramoninę briliantų gamybą  nepasitvirtino. Apie tai rašė žymiausi to meto mokslininkai: D.I.Mendelejevas(Chemijos pagrindai 1906 m.) , F. Rozenbergas(Fizikos istorija 1935-36 m.), A.E. Fersmanas (Deimanto kristalografija 1955m.) ir k.t.

Deimantas nepasidavė gana ilgai . Ir štai pagaliau apie 1950 metus Amerikoje pavyko  dirbtiniu būdu išauginti oktaedro formos masę iki 11 ct (karatų) svorio, išoriškai panašią į ledinukus , išplautus vandenyje. Teko nusivilti ,kai paaiškėjo kad tik 4 proc. visos masės tiko juvelyriniam apdirbimui.

Šiandieną ,kai sintetiniai deimantai jau realybė,- ypatingais rezultatais negali pasigirti nei viena šalis.Problema ta, kad deimanto susintetinimas atsieina brangiau  nei įsigyti gamtos suskurtą.Be to išlieka pernelyg didelė atliekų masė,- kol kas tik 5,6 proc. tinka apdirbimui, visa kita masė geriausiu atveju naudojama pramonėje , blogiausiu virsta  labai brangiomis anglies dulkėmis. Pirkėjai, juvelyrai, kolekcionieriai kol kas tik laimi.Žinoma bandymai ( dažniausiai apie juos neskelbiama) intensyviai vyksta toliau. Yra žinomas ir plačiai naudojamas briliantų taurinimo metodas. (kai suskilę ir prastos kokybės briliantai kaitinami ir užpildomi speciale mase) Šių briliantų ypač gausu Amerikos rinkoje. Gana pigiai gali įsigyti iki 3,5 karatų  sveriančius difūzinius brangakmenius. Iš čia kilo gandas ,jog Amerikoje briliantai pigesni. Tai netiesa, nes visame pasaulyje tikrų briliantų biržos kainos yra vienodos ir svyruoja priklausomai nuo pasiūlos.

Taip pat plačiai paplitę skaidrūs ,balti kristalai, kuriuos galima  supainioti ir kurie plačiai naudojami kaip briliantų pakaitalai. Tai muasanitai, fianitai, sintetiniai cirkoniai.Meistriškai nušlifuoti jie kurį laiką išlaiko blizgesį panašų į brilianto, tačiau  greitai pagelsta ir apsibraižo.

Na o senoji Europa skeptiškai žiūri į masinę briliantų taurinimo gamybą, čia po senovei vertinama kokybė, spalva, švarumas bei apdirbimas. Nors rinka užversta Turkiška bei Itališka produkcija tačiau senos ,geros rankų darbo tradicijos  paklausios ir šiandieną. Visada madingi autoriniai, vienetiniai rankų darbo papuošalai su kokybiškais brangakmeniais.

Sekite mus Facebook