GINTARAS

Šis mineralas žinomas žmonijai nuo neatmenamų laikų. Kaip ir nefritas –
gintaras  tai vieni seniausių mineralų
žmonijos istorijoje. Neolito laikmečio kapavietėse, randami gintariniai
amuletai, papuošalai,- tai įrodymai ,kad šis akmuo buvo vertinamas ,
garbinamas, saugomas.

    Gintaras tai smala, suakmenėjusi
spygliuočių miškų kloduose. „Amžinoji smala“, „Sustingusi saulė saulė“, „Deivių
ašaros“ ir t.t. –  tokiais apibūdinimais
minimas gintaras senuosiuose raštuose.

Jis neturi briliantinio blizgesio, smaragdo paslaptingumo, safyro taurumo –
tačiau iki šių dienų  neprarado savo
paslaptingumo bei populiarumo.

   Mineralas turi begalę pavadinimų :
„Kachraba“ – persiškai (šiaudų vagis), „berštain“ – vokiškai( degantis akmuo),
„ladan“ – rusiškai(lyguminis, šiltasis), „elektron“ – graikiškai (saugantis),“merikivi“
– suomiškai (jūros akmuo), „ambra“ – arabiškai ( kvapusis),“ sukcinitas „
senovės romėnų klb.(pušis). Tačiau visuose aprašymuose sutartinai jis vadinamas
„Baltijos auksu“. Mokslininkai tyrinėję gintaro amžių įvairiose radimvietėse
nustatė, kad Baltijos regione jis siekia apie 35 milijonus metų, o Kinijos bei
Pietų Afrikos  siekia 100 mln. metų.

   Dėl savo lengvumo bei nedidelio
tankio gintaras puikiai laikosi vandenyje. Vanduo, plaudamas gintaro klodus ,
lengvai plukdo jį tiek jūromis tiek ir upėmis. Mokslininkų paskaičiavimu , prie
gintaro radimviečių, jūra po audros, per metus  
ant kranto išmeta apie 36 tonas gintaro. 1862 metais  Baltijos 
pakrantėje Dab. Kaliningrado sritis, išmesto gintaro kiekis sudarė apie
2 tonas vienu metu.

   Gyventojams laisvai rinkti gintarą
visais laikas buvo vienaip ar kitaip draudžiama. Ypač Teutonų valdymo laikais
buvo rengiamos „bausmės ekspedicijos“, kurių metu žiauriai bausdavo pakrančių
gyventojus radusius ir pasisavinusius didesnius kiekius mineralo ,- nuteisdavo
pakarti.

   Jeigu patrinsime gintarą vilna ,
jis kaip magnetas pritrauks popierių, šiaudus. Jis gerai dega skleisdamas
smalos bei sakų kvapą. Per milijonus metų jis išliko atsparus temperatūros bei
slėgio poveikiams,- tačiau yra trapus bei elastingas žmogaus rankų
prisilietimui. Todėl ypač mėgiamas meistrų , juvelyrų, skulptorių.

   Šio mineralo atspalvių
priskaičiuojama apie 350 rūšių. Geltonas , baltas, juodas,  rudas, melsvas,

 skaidrus bei persiliejantis
nepermatomas, ochros ir t.t. Vienu iš brangiausių laikomas melsvasis gintaras
,o vertingiausias gydomosiomis savybėmis – baltasis bei tiršto medaus atspalvio
gintaras.

Senovėje alchemikai naudodami gintaro miltelius vaistams, būtent šias rūšis
vertino labiausiai. Buvo manoma kad jose mažiausiai priemaišų ir daugiausiai
gydomųjų savybių.

  Inkliuzai minerale – muselės,  vabzdžiai, lapeliai, spygliai netgi varlės
bei driežai sustigę gintare tai netik ištisas įdomybių pasaulis, bet ir
ypatinga kaina. Skaidrus gabalėlis su musele kainuoja keleriopai daugiau negu
paprastas.

    Gintaro dirbiniai džiugina akį
bei pakelia nuotaiką netgi labiausiai apniukusią dieną. Šią savybę pastebėjęs
Homeras taip rašė apie jį „Odisėjoje“: „… į tėvų namus jis atnešė vėrinį :
stambų elektroną aptaisytą auksu. Motina ir vergės nuolatos, be perstojo ,
ilgai juo grožėjosi…“ .

   Romos imperatoriui Neronui
labiausiai patiko juodasis gintaras. Japonijoje   buvo vertinamas skaidrus ochros atspalvių
mineralas.

   Gintaras „saulės akmuo“ puošė
Egipto faraono Tutanchamono karūną. Tais lakais mažytė gintaro skulptūrėlė
kainavo daugiau už jauną vergą.  O
Prancūzijos karaliaus Liudviko dvare,- vienas iš madingiausių damų aksesuarų
buvo munštukas (kandiklis) iš gintaro, pageidautina su musele. Kainavo jis daug
, nes tokį „žaisliuką“ išgalėdavo įsigyti ne kiekviena ponia. O kur dar
kulonai, dėželės bei flakonėliai .

   Ir šiais laikais patekę į gintaro
krautuvėles, galerijas arba užklydę prie gintaro prekystalių lauke,- ilgai
stoviniuojame, grožimės , liečiame net neplanuodami nieko įsigyti. Statulėlės ,
karoliai, apyrankės ir visai neapdirbti gabalėliai  taip užburia, kad kelioms valandoms
pamirštame ,kur ėjome, ką planavome…Apie tai vienu balsu tvirtina
poilsiautojai bei turistai. Dėl optimizmo , šilumos, džiugios nuotaikos kurią
skleidžia šis mineralas ,- visą turimą gintarą namuose patariama išdėlioti
matomiausiose vietose, o seniai nenešiojamus močiučių karolius, sages, bei
apyrankes atnaujinti  ir komponuoti iš jų
 pano bei kompozicijas.

    Šiandieną gintaro gaminiai
išgyvena renesansą. Vėl madingi senoviški apvalūs karoliai, dideli stambūs
kulonai, apyrankės masyvūs žiedai. Stambiame mineralo gabale ryškiau matosi
natūralus raštas , persiliejančios spalvos, inkliuzai ir t.t. Vėl madinga namus
puošti statulėlėmis, vazomis , dėželėmis. Visi gintaro atspalviai teikia
optimizmo: „ leidžia akiai pailsėti ir sielai susikaupti“ – rašė Homeras.

    Kadangi mineralas yra minkštas ir
lengvai pasiduoda apdirbimui kūrybingiems juvelyrams, auksakaliams tai
neišsenkantis kūrybos šaltinis. Pagal piešinį bei struktūrą gintaras dažnai
pats diktuoja norimo papuošalo dydį bei formą. O mozaikos ir skulptūros
meistrams,- nėra dėkingesnio  ir gražesnio
mineralo.

   Mistinė savybė – pritraukti
popieriaus, papiruso, siūlo pluoštelius,- šiandieną jau nieko nestebina. Tačiau
senovėje  tai suteikdavo paslapties ir
baimės. Ne veltui graikai jį vadino „elektrionu“, paraidžiui tai reiškė „aš
saugau“. To laikmečio kapavietėse gausu karo amuletų. O prietaras – dovanoji
gintarą dovanoji – sėkmę, atėjo iš Graikijos. Kaip ir prietaras, kad vyras gali
sužinoti apie žmonos neištikimybę, privertęs ją miegoti su gintariniais
papuošalais. Sako ,kad į trečią naktį 
neištikimoji per miegus pati pradeda pasakoti savo nuotykius. Vokiečiai
gintarą vadina akmeniu guodėju. Rusijoje, turtinguose namuose, žindyvėms ir
auklėms uždėdavo masyvius  gintaro
karolius. Buvo manoma ,kad taip per pieną kūdikiui nepersiduos blogos mintys,
jis augs sveikas ir žvalus. Taip pat jaunajai žengiant prie altoriaus viena iš
apeigų būdavo trupam uždėti gintaro vėrinį, tai turėjo skatinti vaisingumą,
stiprinti šeimą. Tačiau pats keisčiausias prietaras, atėjęs iš Italijos, kad
šis akmuo yra vagių gynėjas. Sklando legenda apie tai jog vieno šeicho
brangenybių saugykloje

Saugoma gintaro statulėlė – amuletas 
galintis žmogų padaryti nematomu. Tačiau sąlyga ta ,kad vyras visiems
laikams turi duoti celibato įžadus. Pasakojama ,kad šeichas, prieš įsigydamas
amuletą kvietęsis įvairių konfesijų vienuolius, kad įsitikintų kaip šis veikia.
Rezultatai jam patiko, figūrėlę jis įsigijo, tačiau daugiau neatsirado
drąsuolių ją išbandyti. Manoma ,kad magiškiems užkalbėjimams labiausiai
tinkamas tamsiai raudonas gintaras , kuriame suakmenėjęs skorpionas.

    Dėl gydomųjų mineralo savybių
senovės alchemikai  gintarą pripažino
panacėja nuo visų ligų. Apie  tai plačiai
aprašė Avicena „ Gydytojo praktikos kanone“ , kuris tapo fundamentaliosios
medicinos enciklopedijos pagrindu. Tabletės nuo 
skausmo, hemorojaus, milteliai nuo pilvo pūtimo, lašai širdžiai
stiprinti, atminčiai gerinti ir t.t. O kiek iš gintaro miltelių buvo pagaminta
stiprių, lėtai ir greitai veikiančių nuodų,- žinojo tik senovės farmacininkai.
Kiekvienas savo išrastus receptus saugodavo, dažnai niekam jų neperduodavo, o
jeigu  ir palikdavo aprašymus ,- vienas
komponentas  būdavo nutylėtas arba
užkoduotas. Viduramžiais ypač populiarus  
gintaro aliejus su „našatyriumi“ ,- nualpus ar esant dideliems galvos
skausmams. Gintaro actas plačiai naudotas peršalimo bei moteriškoms ligoms
gydyti. Kad tam tikros koncentracijos gintaro rūgštis  stiprina nervų sistemą, žinota nuo senų
laikų, šiandieną po išsamių tyrimų paaiškėjo ,kad tai specifinis biostimuliatorius
. Jį naudojant gana greitai sustiprėja kraujas. Kūdikiams kalantis pirmiesiems
dantukams,- gintarinis kandiklis, čiulptukas 
geriausia dovana.

    Šiandieną , kai civilizacijos
teikiami patogumai atbukina natūralius 
pojūčius, žmogus pasidaro tingus netgi savo paties  reikmėms. Rezultato norima greitai ir iš
kart, todėl  mineralų galia naudotis ir
jų vibracijas pajusti reikia kantrybės,- tačiau ištvermingieji būna apdovanoti
dešimteriopai. Gintaro apdirbėjai, meistrai, kolekcininkai – dažnai pasižymi
gera nuotaika , puikia savijauta ir be didesnių problemų nugyvena gražų amžių.

Be abejo, kai kalbama apie gintarą, būtina paminėti šio mineralo ir meistrų
triumfo viršūnę „gintaro kambarį“. Šis šedevras  savo 
atėjimui į pasaulį turi būti dėkingas 
Fridrichui 1 Gogencoleriui. Tokiu būdu jis nusprendė  įamžinti savo įžengimą į Prūsijos sostą. Į Keniksbergą
buvo pakviestas danų architektas, dailininkas ir žymus to meto gintaro žinovas
Gotfridas Volframas. Jis gavo užsakymą sukurti gintaro galeriją Šarlotenburgo
piliai, netoli Berlyno. 1707 metais buvo 
baigta pirmoji  galerijos siena.
Netrukus teko atsisakyti šio meistro paslaugų, kadangi jo įkainiai pasidarė
pernelyg aukšti netgi karaliui. O ir pati galerijos idėja ,- taip pat per
brangus malonumas. Apsisiribota 70 
kvadratinių metrų kambariu. Jam užbaigti pakviesti meistrai iš Gdansko:
Gotfridas

Turovas ir Ernstas Šachtas. Kai 1716 metais Rusijos caras Petras  I-asis 
pamatė „gintaro kambarį“, kuris visoje savo grožybėje jau buvo perkeltas
į Berlyną,- iš karto pareiškė norą turėti tokį pas save Peterburge.

   Prūsijos karalius Fridrichas
Vilhelmas , ilgai laukęs progos įsiteikti galingajam carui  bei 
susidraugauti su Rusija, nusprendė 
padovanoti jau tada išgarsėjusį šedevrą. Gintaro plokštės buvo išrinktos
ir atskiromis dalimis išsiųstos į Peterburgą per Pabaltijį.

   Praėjus 40 metų, imperatorienė
Jelizaveta įsakė perkelti kambarį į vasaros rezidenciją „Carskoje selo“. Čia
jis daug kartų buvo kilnojamas bei restauruojamas , nuolat papildomas  , galiausiai padidėjo beveik keturis kartus.
Gintaro plokštėse atsispindėjo įvairūs stiliai, meistrų bei skulptorių išmonė
ir paties gintaro spalvų įvairovė.

   Legendos ir šlovė sklidusi apie
brangenybę nepaliko abejingo ir Hitlerio, o dar labiau E. Kocho bei Alfredo
Rodės. Būtent pastarųjų rūpesčiu jis pradingo, begalinis noras pagrobti bei
paslėpti šedevrą ,-  išsipildė. Tolimesnė
„gintaro kambario“ istorija paslaptinga ir paini. Šimtai versijų, liudininkų
nebėra. Šią mįslę pasauliui dar teks įminti. Tikėkimės, kad paslaptis bus
atskleista ir mes dar  šiame amžiuje
sužinosime  painios istorijos tęsinį.  

  Lietuviams gintaras be galo
svarbus. Visos kultūrinės tradicijos, mitai, legendos, folkloras persmelkti šio
akmens. Senojo baltiškojo tikėjimo ženklai ir liaudies meistrų meno tradicijos
yra susiformavusios gintaro pagrindu. Pradėjęs formuotis neolito laikotarpyje
Gintaro kelias, plačiu tinklu sujungė tautas bei tikėjimus.