Kovas – PERLAI

   Kai į kriauklę, gulinčią jūros arba upės
dugne, patenka smiltelė, moliuskas, stengdamasis išstumti svetimkūnį pradeda
auginti perlą. Pavadinimas kilęs nuo lotyniškojo ”perula”.

    Perlas tai organinė medžiaga  kalcio karbonatas, kurią moliuskas augina
aplink svetimkūnį. Vidutinio dydžio kriauklėje, žirnio dydžio perlas išauga
maždaug per 12 metų. Pernelyg ilgai augdami tikrieji perlai nespėja patenkinti
rinkos poreikių. Todėl buvo sugalvota daugybė technologijų, kaip auginti
juos  kolonijose.

    Perlai garbinami nuo seniausių laikų. Aprašomi
senovės indų epuose “Rigvedoje”, Biblijoje, minimi tekstuose apie karalių
Solomoną, Šumerų molinėse lentelės jiems skiriama svarbi vieta. Senojoje
Rusioje buvo stipriai išvystyta upinių perlų gavyba. Bajorai mėgo itin gausiai
siuvinėti jais rūbus, užtiesalus, mantijas, Bažnytinės karūnos, taurės,
skeptrai puošiami jų karoliukais, kurie tada buvo vadinami biseriu.

    Stambesni už upinius jūriniai perlai auga
šiltose jūrose. Kriauklių dydžiai nuo mažų iki didžiausių. Pati stambiausia:
Tridakna gigas sveria virš 250kg, jos skersmuo apie 1metrą. Įvairiuose
žemynuose kriauklės yra skirtingos, o nuo vietovės ypatumo ir augmenijos bei
klimato priklauso perlų spalva. Nuo baltos iki itin retos: juodos, melsvos, rausvos
oranžinės, geltonos,- visi jie pasižymi nuostabiu perlamutriniu atspalviu.   

   Nuo seno buvo manoma, kad perlų spindėjimas
ramina nervus. Ilgai nešiojamas ant kaklo vėrinys  patikimai saugo nuo gerklės ligų,
normalizuoja kraujo spaudimą. Senovėje alchemikai gausiai naudojo  perlų miltelius įvairiems tepalams ir
mikstūroms gaminti. Kinijoje rastas jaunystės eleksyro receptas, kurio  pagrindinė sudedamoji dalis – perlų
milteliai. Taip pat kremų, tepalų nuo reumato, įvairių mikstūrų virškinimui
gerinti perlo masė – viena iš pagrindinių.

     Moterims mėgstančioms puoštis perlais,
senovės išminčiai žadėjo ilgaamžiškumą ir odos skaistumą. Apie tai rašoma
Avicenos “Kanone” bei Tibeto medikų raštuose. Ne veltui karališkųjų  šeimų moterys ir šiandien teikia jiems pirmenybę.
Dienos metu perlai elegantiškai papildo garderobą, o vakare derinyje su
deimantais, smaragdais, rubinais ir kitais brangakmeniais puošia karūnas, tiaras,
auskarus ir prabangiausius kolje.

    Taigi perlų šlovė ir grožis nenuginčijami.
Dirbtinai auginami povandeninėse plantacijose grožiu ir kokybe niekuo
nenusileidžia tikriesiems. Natūralieji, kuriuos kriauklė nešioja kartais iki 50
metų  ir 
ilgiau, yra didžiulė retenybė. Kainuoja jie pasakiškus pinigus. Dažnai
būna netaisyklingos formos. Vienas iš brangiausių egzempliorių: La Režant – kiaušinio formos
perlas  kurį laiką puošęs

Prancūzijos karūną,
Kristi aukcione Ženevoje, 1988 metais buvo parduotas už 864 300 Amerikos
dolerių. Vienas iš didžiausių perlų pasaulyje laikomas “Alacho perlas”. Išaugęs
milžiniškoje 300kg kriauklėje Tridaknoje iki stambaus kokoso dydžio svėrė 6,5kg.
1934 metais prie Filipinų salų  kriauklę
radęs naras žuvo, nes atidaręs ir sugriebęs perlą, negalėjo ištraukti rankos.
Kriauklė užsidarė ir sunkūs gniaužtai tarsi spąstai suspaudė ranką.

     Apie perlus kuriamos legendos, virsdavo
pasakomis netgi tose šalyse, kuriose jie niekada negalėjo augti. Tačiau kuo
toliau nuo šiltųjų jūrų tuo brangesni ir geidžiamesni jie tapdavo. ”Saugok mane
mano talismane…” rašė didysis A.Puškinas. Jo kūrybos tyrinėtojai ginčijasi,
kokius brangakmenius poetas paminėjo .Vieni sako, kad tai granatai, kiti, kad
tai buvo perlai.

    Viena iš graikų legendų byloja apie tai, kad
perlai tai uždarytos ir suakmenėjusios deivių ašaros. Verkti prie žmonių jos
negalėjusios tai šitokiu būdu išliedavusios savo skausmą. Iki šių dienų tikima,
kad perlai neša skausmą ir ašaras. Tai – netiesa. Perlamutrinis spindesys
verčia būti tauriems teisingiems ir sąžiningiems. Jaunoms merginoms perlai –
nekaltybė, moterims – ištikimybė, taurumas, pasitikėjimas ir jėga. Optiškai ant
žmogaus jie sukuria  tokias asociacijas
ir verčia jų laikytis. Homero poemoje “Odisėjas” Penelopė  gavo iš vyro dovanų pačių rečiausių juodųjų
perlų vėrinį, kaip ištikimybės simbolį. Šiandien perlai simbolizuoja santuokos
tvirtumą, meilę, draugystę, viltį ir pasitikėjimą.

     Tačiau daug įdomesnė legenda apie
karalienę Kleopatrą, kuri buvo ne tiek graži kiek gudri bei išmintinga. Turėjo
tiek brangakmenių, kiek nei viena kita visų laikų karalienė. Tačiau svarbiausia
mokėjo panaudoti jų kerų ir grožio galias. Kalbama, jog be mylimųjų smaragdų
bei safyrų, ji dievinusi perlus. Kartą, vakarienės metu, Kleopatra susilažino
su Marku Antonijumi, kuris iš jų sugebės sukurti brangesnį gėrimą. Ji pasakė,
kad gėrimas būsiąs toks brangus, kad jį nupirkti galėsiąs tik pats Markas
Antonijus. Antonijus ilgai tarėsi su vyndariais ir alchemikais kokie
komponentai turėtų būti panaudoti. Kai pagaliau gėrimas buvo paruoštas, Kleopatra
išsiėmė iš ausies perlą ir įmetė jį į taurę. Įpylusi šiek tiek acto ištirpdė
perlą ir išgėrė. Lažybas Markas Antonijus pralaimėjo. Tokio brangaus gėrimo
sukurti nesugebėjo netgi jis pats.

    Perlai – lepus gamtos kūrinys. Neatsparūs
šarmų, rūgščių poveikiui, temperatūrų pokyčiams, tačiau puikiai atlaiko
smūgius. Nukritęs ant kieto pagrindo perlo karoliukas ilgai ir aukštai šokinėja
kaip kamuoliukas. Bijo kvepalų ir kremų tiesioginio poveikio. Ilgiau nešiojant
rekomenduojama plauti švelniai muiluotu vandeniu ir nusausinti minkštu audiniu.

        Kovas 
– KORALAI

       Koralai – tai gyvi organizmai. Jų
kolonijos, augančios šiltose jūrose, sudaro nuostabaus grožio rifus, kurie
pritraukia povandeninio nardymo aistruolius. Koralinės ataugos, taip vadinami
polipai susideda iš kalcito ir aragonito. Jų rūšių, kurių priskaičiuojama apie
6000, įvairovė priklauso nuo vietovės ir klimato sąlygų.

      Viduržiemio jūroje prie Sardinijos ir
Sicilijos paplitę raudoni ir oranžiniai. Japonijoje – gausios baltųjų koralų
kolonijos. Rožiniai sudaro gražiuosius rifus Ramiajame vandenyne. Juodieji –
akabarai, vieni iš brangiausių, randami prie Havajų ir Pietų Kinijos krantų. Kamerūno
pakrantėse

neseniai atrasti
mėlynieji koralai. Jie ypač reti ir ilgą laiką buvo manoma, kad tokia rūšis
išnyko.

      Pavadinimas kilęs iš lotyniškojo
“coralium” arba graikiškojo “koralion”.

     Legendos apie koralus dažnai prasideda nuo
pomirtinio gyvenimo aprašymų. Manoma, jog koralas – tai nematomas tiltelis tarp
gyvųjų ir mirusiųjų. Savo linksmomis spalvomis, šiltumu ir vaiskiu optimizmu
koralas moko mus susitaikymo su tomis jėgomis, kurios mums nematomos ir
nežinomos.

     Senovės alchemikų pamėgtas ir gausiai
naudojamas vaistų, tepalų, mikstūrų, o neretai ir nuodų gamyboje, koralas buvo
labai populiarus. Iš jo gaminami amuletai turėjo saugoti ir atbaidyti piktąsias
dvasias. Manyta, jog koralų vėrinys ypač teigiamai veikia žmogaus psichiką, skatina
loginį mąstymą, vysto intuiciją, gerina medžiagų apykaitą. Portugalijoje buvo
manoma, kad tai vaistas nuo galvos skausmų, o Anglijoje koralus rekomenduodavo
nuo užkimimo ir anginos. Padeda oratoriams. Tačiau svarbiausia savybė –
vertinama magų ir alchemikų ta, jog koralas kaip kempinė sugeria aplinkinių
pyktį , neutralizuoja pavydą ir pikti linkėjimai šeimininko nepasiekia. Japonijoje
iš baltųjų koralų miltelių buvo gaminami tepalai reumatui ir kaulų lūžiams
gydyti. Po visą pasaulį paplito pastos dantims plombuoti. Spiritinėmis
esencijomis gydydavo depresijas ir įvairius psichikos sutrikimus.

 Senovės graikų išminčiai sakydavo,- kol
koralas jūroje tai minkštas augalas, ore jis tampa akmeniu. Kaip ir žmogaus
siela be meilės ir palankios  gerumo
terpės – akmenėja. Viduramžiais Europoje 
koralas buvo pamėgtas raganų, būrėjų ir alchemikų akmuo. Kartu buvo
pabrėžiama, kad jis kuklumo simbolis. 

     Moterys dovanodamos koralą jūreiviams
sakydavo: jis užgydys tau ne tik kūno, bet ir sielos žaizdas, su juo
nejausi  ilgesingo skausmo ir laimingai
sugrįši namo.

 

Sekite mus Facebook