GEGUŽĖ – SMARAGDAS

       Smaragdo gimimas – unikalus
gamtos reiškinys, kuris prilygsta triumfui. Šį posakį ir gausybę susižavėjimo
šūksnių išlieja tie laimingieji, kuriems pavyksta rasti  brangakmenio radimvietes. Lopšinė šio
kaprizingo gražuolio yra ištaiginga ir patogi. Altajuje buvo rastas kristalas,
nepriekaištingo švarumo, kurio aukštis siekė 1,3m.

    Smaragdas yra viena iš gražiausių
berilo atmainų. Kristalų gimimo kolonijos stebina grožiu, griežtomis simetrijos
formomis, vaiskiomis, ryškiomis spalvomis. Užgimimui šio brangakmenio
reikalinga geležis, magnis  ir chromas,
be kurio kristalas netenka ryškaus, skaidraus žalumo. Kietumas pagal Moosą
7,5-8.Kad išryškėtų jo spalvos gilumas,- apdirbimui dažniausiai naudojama
laiptuota „bageto“ forma, tačiau „brioletas“ arba „lašas“, taip pat mėgstami  moterų- ypač auskaruose.

   Plinijus  vyresnysis – romėnų filosofas, natūralistas
smaragdui išaukštinti, sukūrė ištisas odes. Jis laikė šį brangakmenį viršiausiu
sakydamas: „Nėra spalvos, kuri būtų malonesnė akiai, kaip vaiski smaragdo
žaluma“. Mes visi su dideliu malonumu žiūrime į jauną prasikalusią žolę, jaunus
medžių pumpurus,- taip ilsindami akis. O šiais laikais mokslo patvirtinta, kad
žalia spalva ramina nervinę sistemą, koncentruoja mintis, gerina regėjimą.

 Smaragdas turi savybę  ryškiai nušviesti aplinką, aštriu spalvos
kontūru tarsi praplėsdamas orą bei erdvę, netgi mažutis akmenėlis papuošale
atrodo prabangiai ir išdidžiai.

  Egiptiečiai šių mineralų gavybą
pradėjo 4 tūkstantmečius atgal. Jie ypač išpopuliarėjo karalienės Kleopatros
laikais. Legendos apie ją visuomet mini brangakmenius. Aprašomi ne tik
nesuskaičiuojama gausybė papuošalų, bet ir indai, buities reikmenys, baldai –
gausiai inkrustuoti smaragdais. Kaip ir perlus – smaragdus Kleopatra laikė
jaunystės eleksyru. O Egipto žyniai 
apibūdindavo, kaip saugančiu miegą ir gerus sapnus nešantį mineralą.
Taip pat miltelius naudojo vaistams temperatūrai numušti, reguliuoti kraujo
spaudimą, šlapimo pūslės uždegimus gydyti. Tepalai su smaragdo milteliais
padėdavo įkandus gyvatei, išgydydavo netgi stipriausius nudegimus, malšindavo
psoriazę.

   Iš pravoslavų tikėjimo atėjęs
mitas, jog moteris nešiojanti auskarus su smaragdais, arba kuloną su juo, gali
tikėtis ilgos ir laimingos senatvės. Vienuolynų raštuose, senųjų receptų
knygose randami  šafrano esencijos ir
smaragdo miltelių komponentai, kurie 
sėkmingai gydydavo epilepsiją. Iki šių dienų šis mineralas
rekomenduojamas epilepsijos kamuojamiems žmonėms.

  Ne kartą istorijoje aprašomi
atvejai, kaip smaragdas skyla, norėdamas perspėti šeimininką apie gresiantį
pavojų arba ligą. Manoma, jog ilgas žiūrėjimas 
į šį mineralą suteikia poilsį akims ir nervams, išlaisvina nuo įtampos,
mažina stresą. Ypač jautresniems vėžiams – jis tikra atsvara. Žuvims – minčių
koncentracija ir intuicijos lavinimas. Veneros atstovams jaučiams bei
svarstyklėms – ramybė bei ilgaamžiškumas.

   Senovės išminčiai tvirtina, jog  šio mineralo ir žmogaus pasąmonės ryšys –
unikalus. Mineralo vibracijos teigiamai veikia žmogaus psichiką. Ilgai
nešiojantis smaragdą žmogus tampa gudrus, įžvalgus, numato ateitį. Jis
neleidžia pasinerti į depresines nuotaikas, ilgus melancholijos apmąstymus,
skatina optimizmą bei gerą nuotaiką. Mineralo poveikis labai švelnus ir
ypatingai šiltas. Tai Veneros globojamas brangakmenis, todėl laikomas
motinystės, šeimos, meilės saugotoju.

 Unikalia  žalia, peršviečiama spalva – pasižymi tik
smaragdas; jo analogų  gamtoje nėra .Todėl
padirbti juos knietėjo seniai ir kai tai pagaliau pavyko praeito amžiaus
pradžioje – į rinką pasipylė sintetiniai akmenys. Iki šių dienų jie tiek
„ištobulėjo“, jog tik specialisto analizė gali atskirti ir įvertinti jų
originalumą. Tačiau ar gali dirbtinė stiklinė rožė konkuruoti su natūralia.
Niekada – kokia tobula ji bebūtų, taip ir joks sintetinis analogas negali
atstoti tikro gamtos kūrinio. Be to tik spektrinė analizė padeda įvertinti
įvairias berilo – smaragdo rūšis.

    Daug amžių Vatikane saugomas
įžymusis imperatoriaus Nerono monoklis, išskobtas kaip ilgai manyta, iš

didelio smaragdo. Jo apdirbimas ir forma tokie idealūs ir unikalūs, kad
tironas  didžiavosi šia brangenybe ir be
galo puikavosi. Naudojo monoklį stebėdamas gladiatorių turnyrus, dažnai
pasibaigdavusius mirtimi. Grožėjosi 
besileidžiančia saule ant Romos miesto kalvų. Šaltakraujiškai tyrinėjo
savo mirusios motinos kūną, kurią pats įsakė nužudyti. Kiek žiaurumo ir
nesuskaičiuojamų piktadarysčių  pergyveno
gražuolis brangakmenis – istorija ne viską 
išsaugojo. Šių laikų spektrinė analizė nustatė, jog tai neįprastos
spalvos – unikalus chrizolitas. Vatikane brangenybė saugoma  kaip 
istorinė vertybė ir apsirikimo atvejis.

  Tačiau okultistai ir mokslininkai
šį atvejį vertina paprasčiau, atmesdami galimybę, kad smaragdas galėjo ilgai
tarnauti tironui, jo piktiems tikslams. Kilnumo ir sąžiningumo  bei meilės simbolis – smaragdas būtų skilęs Nerono
rankose, arba visokeriopai priešinęsis. Vadinasi tai negalėjo būti ir nebuvo  –

smaragdas.

Alma Dūdienė

Sekite mus Facebook